2020 Rugpjūčio 03 d.
Pirmadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Kelionių agentūros vadovė Inga Dikšaitienė: „Nustokim bijoti!“

  • Įkelta: 2020-07-30

Kelionių agentūros „1000 mylių“ vadovė ragina tauragiškius nenusiminti – įdomiai gyventi tik reikia išmokti. Ingos Dikšaitienės asmeninio albumo nuotrauka

 

Koronos virusas, žaibiškai paskleidęs ligą visame pasaulyje, smogė visiems verslams, tačiau, ko gero, smarkiausiai – turizmo sektoriui. Kelionių agentūra „1000 mylių“, pernai sparčiai  šoktelėjusi aukštyn, šį pavasarį būtų trankiai paminėjusi 5-ąjį gimtadienį. Vis dėlto jos įkūrėja Inga Dikšaitienė nusiminti nelinkusi – atvirkščiai, nusprendė savo planų nekeisti ir jau rugsėjį kelsis į erdvesnes patalpas! Ji įsitikinusi, kad karantino duotas laikas suteikė galimybę susimąstyti, sukurti verslo strategiją ir apskritai – sustoti ir pagalvoti, ko nori iš gyvenimo bei atrasti keliones po Lietuvą.

Verslas augo kaip ant mielių

Kelionių agentūros veikla – daugiau hobis nei verslas. Didžiausias privalumas – galimybė daug keliauti patiems darbuotojams.

Inga su šypsena prisimena, kokios jos su kolege Agne iš pradžių buvo „žalios“ ir kaip mažai  išmanė apie kelionių verslą. Atrodė, užtenka pamatyti Graikiją, keliskart užsisakyti „Ryanair“ bilietus, suorganizuoti slidinėjimo kelionę sau ir draugams ir „voilà“ – jau gali rinkti keliones visam pasauliui ir kompetentingai patarinėti.

Tačiau, kaip sakoma, kelią nueina einantis – palaipsniui merginos daug ką suprato, daug ko išmoko. Ir jau pernai, penktaisiais veiklos metais, „1000mylių“ ėmė stipriai augti.

– Įsivaizdavom, kad šie metai bus dar geresni, balandį planavome didelį 5 metų jubiliejaus BUM‘ą. Nepavyko... – pasakoja verslininkė.

Tarsi bėgimas degančiu labirintu

Paklausta, kaip sutiko žinią apie pandemiją ir karantiną, I. Dikšaitienė sako:

– Iš pradžių išgyvenau galybę baimių: baimę dėl sveikatos – ar išgyvensim, baimę dėl verslo –bankrutuosim!; baimę dėl vaikų, dėl artimųjų, bendrai dėl ateities ir išvis neaišku ko. O tada įvyko lūžis. Suprantama, kelionės sustojo. Tačiau antroj kovo pusėj teko įdėti labai daug pastangų, kad sugrąžintume žmones iš tolimų šalių – Peru, Kenijos, Čilės, Tailando. Tiesą sakant, tai buvo net ne darbas, o savanoriškas įsitraukimas, pagalba žmonėms – pažįstamiems, draugams, klientams ir net tiems, kurie skambino ir sakė: jūsų telefoną mums davė jūsų klientas, gal patarsite, kaip....

Tai buvo tarsi bėgimas degančiu labirintu. Tuo metu buvo masiškai atšaukiami skrydžiai, uždaromos valstybių sienos. Reikėjo rasti kelionės namo „koridorius“: pvz., vietoj 1 dienos skrydžio „Kenija–Lenkija“ žmonės per 4 paras grįžo „Kenija–Omanas–Turkija –Lietuva“.

Kiekvienas skrydžio į Europą bilietas buvo aukso vertės. Be to, kiekviename etape buvo rizika, kad oro linijos neįleis į lėktuvą, o įsėdus liko grėsmė nebūti priimtiems atvykus. Čia labai padėjo mūsų Užsienio reikalų ministerija, kuri nesustodama konsultavo ir net tiesiogiai telefonu kalbėjo su oro uosto personalu. Didelės valstybės skraidino lėktuvus savo piliečiams pargabenti, deja, lietuviai tokios galimybės neturėjo, žmonėms reikėjo rūpintis patiems.

Inga Dikšaitienė. Autorės nuotrauka  
Šiuo metu agentūra siūlo keliones tik į Graikiją ir Kiprą. „1000mylių“ feisbuko nuotrauka

Žmonės buvo labai įbauginti. O kai žmonės išsigąsta, jie pasidaro pikti, įsitempę. Daug kelionių neįvyko, nebuvo ir vis dar nėra aišku, ar įvyks suplanuotos. Tačiau Inga džiaugiasi savo klientais –  supratingais, inteligentiškais:

– Mums reikėjo keliones keisti. Žmonės turėjo kelis variantus: prašyti grąžinti sumokėtus pinigus priimti dovanų kuponą arba kelti keliones į kitus metus. Didžioji dauguma rinkosi keliauti kitais metais, dalis laukia, kol kelionių organizatoriai sugrąžins pinigus, – pasakoja Inga. – Karantinas mums nesibaigė – kelionių iki šiol juk nėra. Atsidarė tik Graikija, kurią pandemija labai mažai palietė, Kipras. Turkija jau porą mėnesių yra pasiruošusi priimti svečius, tačiau Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija, saugodama mus, kol kas neleidžia atnaujinti skrydžių į Turkiją.

Ar dėl viruso kelionių kainos krito? Žmonės tikėjosi, kad galės labai pigiai visur skraidyti – nieko panašaus. Taip, yra pigiau nei pernai liepą, tačiau prabangūs viešbučiai išlaiko savo kainos lygį. Pavyzdžiui, apie savaitę gerame viešbutyje Graikijoje be tūkstančio eurų nėra ko nė svajoti.

Jei reikia taip, kaip Palangoje, tik su garantuota saule ir jūra, tai yra daug patrauklių variantų.

Permainos – ne dėl koronos

– Pradėjom dirbti dviese, 2019-aisiais jau buvom keturios ir planavome dar plėstis. Atsirado erdvesnių patalpų poreikis, tačiau nenorėjome keisti darbo vietos. Norėjom tokios darbo aplinkos, kurioje būtų jauku, netrukdytumėm viena kitai, turėtumėm atskirą kambarį vaikams po darželių ir mokyklų. Prieš metus apsisprendėme įsikurti antrajame to paties pastato aukšte. Interjerą, kaip ir pirmajai agentūrai, patikėjome kurti tauragiškei dizainerei Milanai Aurylienei, kuri turi galybę idėjų ir  supranta tavo norus dar tau pačiam jų nesupratus, – permainų poreikį aiškina Inga.

Pasak jos, pandemijos pradžioje buvo didelis noras viską stabdyti, jokių pokyčių nedaryti:

– Tačiau nusprendėme – ne, nekeičiame savo planų, negalime vadovautis baime, turime tęsti tai, ką suplanavome. Drąsiai išnuomojome agentūros patalpas, ten jau rugpjūtį įsikurs gėlių salonas. Ir nors pandemija neleido remontų užbaigti laiku, jau rugsėjį tikimės įsikurti naujoje agentūroje.

Ji pasakoja, kad „1000mylių“ labai ilgai buvo jauki, „butikinė“ agentūra. Kiekvienam verslui, išaugusiam kūdikystės stadiją, privaloma keistis. Pernai agentūra stipriai augti. Pasak Ingos, faina, kai tave rekomenduoja iš lūpų į lūpas, bet kai rekomendacijos auga geometrine progresija, fiziškai nebesuspėji net telefonu atsiliepti, darbo valandos pasidaro per ilgos, krenta aptarnavimo kokybė. Darbas nustoja džiuginti.

Norint kokybiškai parinkti kelionę – reikia numatyti ir įvertinti daug dalykų, apie kuriuos pats žmogus net nesusimąsto. Tarkim, šeimai su kūdikiu reikia trumpo skrydžio, tylaus viešbučio netoli oro uosto, kad netektų skridus 3 valandas važiuoti dar tiek pat, o atvykus patekti į ištisinį vakarėlį. Ir atvirkščiai, jaunai porelei reikia smagaus viešbučio, kad kuo mažiau pyplių šaudytų į juos vandens šautuvais. Ne visada „Tripadvisor“ pateikiami įvertinimai perteikia tikrą vaizdą. Juk išvadas gali daryti tik lygindamas vieną viešbutį su kitu. Pagrindines atostogų kryptis ir viešbučius agentūros darbuotojos matė savo akimis, tad joms norisi, kad žmonės naudotųsi jų žiniomis ir atostogautų kokybiškai.

Pasak Ingos, kartais plius keliasdešimt eurų už kelionę savaitei reiškia, kad tu būsi prie smėlio paplūdimio, gyvensi jaukesniame kambaryje, valgysi skanesnį maistą.

Karantinas ir prastovos dovanojo daug laisvo laiko, kurį išnaudojome mokymams, kursams. Sukūrėme naują įmonės strategiją ir kelius jai įgyvendinti.

Naujovė – kelionės Lietuvoje

Kelionėms po Lietuvą „1000mylių“ ruošiasi jau metus.

Kaip žmogus keliauja savarankiškai? Daugiau vizualiai – atvažiavau, pamačiau, pasidariau selfie, geriausiu atveju paskaičiau pakabintą lentelę. Gal vienas kitas, kuris „pasidaro namų darbus“ prieš važiuodamas, bet kokybiškai atrinkti informaciją tikrai sugeba nedažnas. Tai ne vienos–dviejų dienų darbas. Inga sako, kad daug keliaudamos užsienyje jos pastebėjo, kad geras, įdomus gidas parodys tau gražiausias vietas, nuves, kur skaniausia kava, papasakos ne sausus skaičius, o įtraukiančias istorijas.

O kaip žmonės važiuoja į koncertus? Atvažiuoja, pasistato mašiną prie „Akropolio“, kažkur užkanda ir eina į koncertą, po jo – į mašiną, geriausiu atveju dešrainis degalinėje ir namo – svarsto Inga. – Mes norim padaryti kitaip. Kiekviena išvyka gali būti maža šventė. Tarkim, „OneRepublic“ koncertas šį lapkritį. Smagu važiuoti autobusu su grupe bendraminčių, pasiausti koncerte, po jo pavakarieniauti visoj Lietuvoje garsėjančiame tauragiškių restorane „Selfish“, į kurį staliuką rezervuoti reikia iš anksto. Ir patogiai grįžti namo.

O krepšinis? Paprastai važiuoja pavieniai žmonės. Tikrai smagiau pilnu draugų autobusu, po varžybų kartu pavakarieniauti, „įspūdžiais pasidalinti“?

Tauragė nenustoja stebinti

– Aplink matau daug iniciatyvių  žmonių, kurie nesustoja ir vis kuria. Gyvename mieste, kuris suteikia labai daug galimybių. Pastaruoju metu Tauragė nenustoja džiuginti ir stebinti – kiek čia visko vyksta, kaip keičiasi ir miestas, ir patys žmonės: galybė renginių, didelės vertės nemokamų mokymų, – teigia Inga.

Ji sako esanti labai dėkinga Tauragės savivaldybei, visai neseniai suorganizavusiai puikius mokymus, kuriuos vedė Tauragės garbės ambasadorė Nyderlanduose Agnė Nainytė, verslo procesų optimizavimo ekspertė.

Mokymai padėjo išgryninti ir sukonkretinti įmonės tikslus. Smagu, kad mokymuose dalyvavo ir rajono meras Dovydas Kaminskas. Pasak Ingos, jai buvo naujiena, kad Tauragė turi viziją tapti kultūros miestu, sukurti daugiau rekreacinių erdvių.

Nustokim bijoti!

– Prasidėjus karantinui, išsigandom visi. Labiausiai gąsdino nežinomybė: kas bus? Tačiau po kurio laiko, kai situacija stabilizavosi, pasidarė koktu nuo pačios baimės. Bijai išeiti į gatvę, bijai lankyti tėvus, tiesiog šiaip visko bijai. Bijančius žmones labai lengva valdyti. Mamai mažą vaiką  lengviausiai apsaugoti irgi draudžiant: lipti, bėgti, susitepti ir pan., – svarsto Inga. – Labai norisi pasakyti: neleiskim įbauginti savęs. Saugotis – taip, saugotis tikrai reikia, liga yra baisi. Bet mes  nieko negalime numatyti. Ar pernai vasarą galėjome įsivaizduoti, kad taip bus? Ramūs skraidėme, susitikę bučiavomės, juokiamės. Kodėl šiemet turėtų būti kitaip? Mes planuojame – Dievas šypsosi...

Taip, pasaulis yra nesaugus, tačiau saugus visiems jis niekad ir nebuvo. Gyvenimas juk toks įdomus, mes tiesiog turim išmokti gyventi. Galbūt atrasti naujų veiklų. Ką mes žinom, gal su korona turėsime gyventi ilgai?

I. Dikšaitienė sako suskaičiavusi, kad nuo kovo iki birželio praleido šešias keliones.

– Ar liūdžiu? Ne. Prisisodinau naujų gėlynų. Dirbau nuo ryto iki vakaro, – šypsosi ji. – Nereikia gyventi ateityje: „Tuoj bus antra banga“. Bet dabar dar nėra! Tikėkimės, kad ir nebus... Dabar nerealus oras, 27 laipsniai šilumos, dabar mes sveiki, saugūs. Palanga pilna žmonių. Gyvenam šiandien, o ne rytoj!

 

Aistė Rekašiūtė pasirinko režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (toliau LMTA). Stojamasis egzaminas jau išlaikytas, tad nerimas, ar pavyks praeiti griežtą atranką, išsisklaidęs. Tiesa, stojamieji vyko nuotoliniu būdu, tai dar labiau padidino įtampą. Pažintį su teatru A. Rekašiūtė pradėjo Jolantos Kazlauskienės vadovaujamame Pilies teatre, kuris šiuo metu kaip tik laukia atskrendančio dėl karantino nukelto apdovanojimo – „Aukso paukštės“. Jaunoji teatralė atvira: ar sprendimas eiti teatro keliu galutinis, ji dar nežino. Penkis brandos egzaminus mergina laikė, kad turėtų planą B.

Pernai „Tauragės žinioms“ užsiminęs apie troškimą grįžti į sceną, plaukų stilistas-koloristas Vytenis Alex – Partikas, panašu, ėmėsi darbo. Vyras neseniai išleido tris naujas dainas, be to teigia esąs atviras koncertiniams pasiūlymams: atlikėją galima kviesti į asmenines šventes.

Dar tik septyniolikos, tačiau drąsi, talentinga ir nuoširdi jaunoji atlikėja gali pasigirti savo pirmuoju muzikiniu vaizdo klipu. Dainą „Aimana“ Kamilė atlieka kartu su Andriumi Aleknavičiumi-Alekna. Vaizdo klipas dienos šviesą išvys liepos 23 dieną. Kūrinyje atlikėja kalba apie meilę.

Šių metų egzaminų sesija abiturientams tapo itin sudėtingu išbandymu. Karantinas sujaukė visus mokymosi planus, o tarptautinio bakalaureato programos studentams įvarė ypač didelį stresą – egzaminai, kuriems taip kruopščiai ruoštasi, buvo atšaukti. Šiemet „Versmės“ gimnazijoje tarptautinį bakalaureatą baigęs Domantas Gruodis sako: „Yra trys dalykai, kurių neįmanoma turėti visų – tai miegas, socialinis gyvenimas ir geri mokslų rezultatai“. Apie iššūkius abiturientą kalbino Dovydas Dabulskis.

Įpusėjus vasarai į Tauragę tradiciškai sugrįžta ir vienas iš neatsiejamų miesto atributų, sutraukiančių minias klausytojų šiltais vasaros vakarais pilies kiemelyje, tai – Tarptautinis Tauragės muzikos festivalis. Tiesa, šiemet jau jubiliejinis dešimtasis! Kaip ir kasmet, festivalis  žada daug staigmenų. Kokios jos, įspūdžiais dalijasi festivalio organizatoriai Sigita ir Liudas Mikalauskai.

Praėjusią savaitę „Iššūkio žygį“ įveikęs Petras Kasanavičius gali pasigirti savo rankomis numynęs 100 kilometrų. Jaunas vyras nuo gimimo turi stuburo išvaržos traumą, tad sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Ir į žygį jis leidosi būtent dviratį primenančiu neįgaliojo vežimėliu, velomobiliu, kuris kelionėje du kartus jį nuvylė. Sakote, žmonės tokie gimsta, stiprūs, nebijantys iššūkių? Nieko panašaus: į momentą, kai tampi gyvenimu patenkintu žmogumi, veda ilgas kovos su savo klaidingais įsitikinimais kelias, o kaip sako Petras, tas, kuris įveikia save – tampa nenugalimas.

Vaiko pasaulis be tėčio ir mamos neįsivaizduojamas. Tačiau kartais nutinka taip, kad šie svarbiausi žmonės negali suteikti vaikams palankių sąlygų augti, pasirūpinti jų poreikiais ir užtikrinti jų saugumo. Šie vaikai kartais patenka į globėjų namus – pas žmones, kurie išreiškia norą priglausti ir pasirūpinti paliktais vaikais, tapti jiems užuovėja ir padėti pažinti pasaulį be smurto ir prievartos. Kad jie neliktų nepastebėti, Lietuvoje jau antrus metus pirmąjį liepos sekmadienį minima Globėjų diena. Šiemet globėjams padėkoti Tauragėje buvo skirta visa savaitė, kupina padėkos žodžių ir šiltų emocijų.

Danutę Petraitienę vade pavadinome ne atsitiktinai. Taip į ją kreipdavosi vienas choro vyrų, šaulių sąjungos narys, tad toks epitetas jam atrodė natūralus vadovės pareigas užimančiai vienintelei vyrų choro „Mintauja“ moteriai. Epitetas prikibo, vade moteris tapo visiems dvidešimčiai choro vyrų. Deja, chorui sulaukus 18-os, muzikė su juo atsisveikina – teigia, jog siekiant išsaugoti tik pačius gražiausius prisiminimus kartais reikia pasitraukti tinkamu metu. Pasak jos, jos vyrų choras buvo vienas didžiausią grįžtamąjį ryšį teikęs projektas, jau net ir dėl to, kad motyvuota savo choro vyrų chorvedė brandžiame amžiuje išdrįso išsilaikyti automobilio teises ir sėsti prie vairo.

Sakoma, gyvenimo nepasirinksi ir turi dėkoti už jį tokį, koks jis tau duotas. Būtent tokiu dėkingumu ir švelnumu spinduliuoja Zofija Vaitiekienė, slauganti cerebrinio paralyžiaus prie lovos prikaustytą anūkę Ievą. 92 metų močiutė mano, kad tai, jog jai tenka rūpintis savo 28-erių neįgalia anūke,  yra dovana.

Buvusiam priešgaisrinės tarnybos vadovui Mindaugui Mikutavičiui, dabar koordinuojančiam civilinę saugą Tauragės savivaldybėje, ekstremalios situacijos – ne naujiena. Dorotis su jomis jam tenka kone keturias dešimtis metų. Tiesa, dabartinė – išties neeilinė: visą pasaulį apėmus nepažįstamo viruso pandemijai jam teko ne tik čia ir dabar priimti daugybę neatidėliotinų sprendimų, bet ir stengtis būti bent žingsniu priekyje – numatyti, ko gali prireikti rytoj. Vis dėlto jis sau būdingos ramybės ir santūrumo neprarado, nors ir pripažįsta, kad buvo situacijų, kai norėjosi keiktis.

Tauragės pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) administracija, kovo pabaigoje sužinojusi, jog įstaiga privalo įrengti karščiavimo kliniką, paskubomis ėmėsi darbo. Vos per keletą dienų pusrūsyje įrengti kabinetai galimai COVID-19 apsikrėtusiems pacientams priimti. Bendram tikslui susivieniję Tauragės PSPC, „InMedica“ ir „Medicinos namai“ delegavo šiai klinikai savo gydytojus ir slaugytojus. Nusiteikta blogiausiam: karščiuojančiųjų antplūdžiui. Laimei, Tauragėje situacija suvaldyta laiku.

Verslininko Gedimino Tamulyno draugų nebesužavėsi atostogomis turistų numintais takais po Balį ar poilsiu prabangiuose Turkijos viešbučiuose. Po dvejus metus trukusių kūrybos ir įrengimo darbų tauragiškis nuo šiol savo draugus kviečia pailsėti tauragietiškai – iš jūrinių konteinerių suręstame namelyje, Tauro troboje.

Nors dėl karantino masinė gamtos švarinimo akcija kol kas nevyks, neabejingi gamtai žmonės nesėdi rankų sudėję – patys ima į rankas maišus ir keliauja rinkti šiukšlių. Vienas tauragiškis su draugais jau ėmėsi tvarkyti Balskų pakrantę. Pagramančio regioninis parkas jiems už tai dėkingas. 

Galbūt ne visi žino, kad vaikų gydytoja pulmonologė, mokslų daktarė Iveta Skurvydienė, ilgą laiką besidarbavusi dar ir rajono taryboje, – itin įvairiapusiška asmenybė. Apie tai byloja ir visai neseniai dienos šviesą išvydusi jos eilėraščių knyga „Sraigė ant asfalto“. Apie knygos gimimą feisbuke paskelbusi autorė sulaukė daugybės sveikinimų ir klausimų, kur bus galima knygą įsigyti. Nors ir būdama be galo užimta šiuo medikams itin sunkiu metu, autorė rado keletą minučių „Tauragės žinioms“.

Daugelis maitinimo įmonių dabar, kai dėl karantino nebegali priimti lankytojų, užvėrė duris. Grėsmingo ūžkrato baimė ir karantinas sustabdė daugelį verslų ir uždarė žmones namuose. O kai žmonės neina į darbą – neina ir į valgyklą. Vis dėl to Algimanta Kovalčiuk, valgyklos „Algimantos svetainė“ savininkė, rankų nenuleidžia – nors klientų nedaug, o ir tie patys vidun neužeina, tik pasiima iš anksto užsakytą maistą – ji sako dirbsianti toliau, kad ir kaip sunku būtų.

Kol šalyje sporto klubai ir kitos vietos, kuriose žmonės paprastai būna fiziškai aktyvūs, yra laikinai uždarytos, fizine veikla rekomenduojame užsiimti namuose. Išlikti fiziškai aktyviems namuose gali būti rimtas iššūkis. Ilgas laikas, praleidžiamas sėdint, ir žemas fizinio aktyvumo lygis gali turėti neigiamos įtakos sveikatai ir gyvenimo kokybei.

Kaip pasikeis pasaulis?
  • Įkelta: 2020-04-17

Tauragėje žinoma psichologė Eglė Ramanauskaitė toliau tęsia vaizdo įrašų „Karantinas 2020 vaikams“ ciklą. Šįkart ji klausė žinomų Tauragės žmonių, kaip, jų manymu, pasikeis pasaulis po pandemijos. Vaizdo įrašus kuria Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės šaulė Toma Valančiūtė. Subalansuota vaikams, bet bus įdomu ir suaugusiesiems.

Ar žinote, kad?
  • Įkelta: 2020-04-16

Visi žinome paminklą Šaulių sąjungos įkūrėjui Vladui Pūtviui-Putvinskiui, kuris tokiu jo garbei tapo 1930 m., sovietmečiu sunaikintas ir Antano Bagdono iniciatyva buvo atstatytas 1990 m. Tačiau daug mįslingesnė yra pirmoji postamento paskirtis. 

Įsivaizduoji, visas pasaulis sustojo ant rankinio. Įmonės užsidarė. Tik prekybcentriuose šmirinėja kaukėtos dezinfekuotomis rankomis gyvybės formos. Svarstau, kas dabar galėtų būti mano skaitytojas. Gal pas tėvus sugrįžęs studentas, kurio universitetas užsienyje laikinai užvėrė duris? Gal į rizikos grupę pakliuvęs miestietis? O gal nuotoliniu būdu dirbantys tėvai, ant kurių pečių staiga nukrito ir vaikų nuotolinio mokymosi proceso techninis įvaldymas? Viskas taip kitaip: šitaip iki šiol dar nėra buvę.

Koronaviruso akivaizdoje pristatome naują rubriką – „Pandemijos herojai“. Čia kalbinsime žmones, stovinčius priešakinėse kovos su COVID-19 linijose. Pirmoji mūsų pašnekovė – Visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė, kuri taip pat yra ir aktyvi šaulė. Šiuo metu biuro specialistai ne tik ima mėginius mobiliajame punkte, bet ir dirba pasienio kontrolės postuose bei saugo visų mūsų užnugarį nuo potencialaus užkrato. Apie biuro darbuotojų kasdienybę, priversti šių dienų realijų, su D. Geniene kalbėjomės per Skype programą. Tačiau ir per vaizdo kamerą justi šios aktyvios moters pasiryžimas atlikti savo pareigą nepaisant pavojų bei optimizmas. Įdomaus skaitymo.  

Prieš bet kokią šventę kultūros darbuotojams būna  „karštos“ dienos – paskutiniai organizaciniai reikalai, generalinės repeticijos, noras parodyti geriausia, ką pasiruošei vakarais, dažnai ir braukdamas prakaitą salėse... Šiemet laukimas švenčių ne pagal scenarijų buvo visiškai kitoks. Mintimis apie nerimą, o galbūt ir džiaugsmą pasidalijo kūrybingoji, niekad idėjų nestokojanti, net sunkiausiomis minutėmis rankų nenuleidžianti Tauragės liaudies teatro režisierė Genovaitė Urmonaitė.

Šie metai Tauragės liaudies teatrui – išskirtiniai. Teatras mini savo aktyvios nenutrūkstamos veiklos 60-metį. Daug kalbėta apie jį, visokio dėmesio daug sulaukta. Taip ir turi būti, taip, tikėkimės, ir bus. Kovo 27-oji – Tarptautinė teatro diena. Ta proga – kitoks pokalbis su Genovaite Urmonaite, Tauragės liaudies teatro režisiere, neprarandančia optimizmo ir nenukabinančia nosies jokiomis aplinkybėmis. Kaip ji bendrauja su savo artistais karantino sąlygomis, kaip įsitikina, ar jie vis dar myli teatrą?

Buvome nusiteikę, kad didžiausią šio amžiaus krizę sukėlė britai, nuspręsdami palikti Europos Sąjungą. Oi kaip klydome. Pradžioje žiūrėję į viruso plitimą Kinijoje dažnas numojome ranka, tačiau kaip dovana atvežtas užkratas ir paskleistas visuose pasaulio kraštuose juoko nebekėlė. Įsitempę žiūrėjome į Italijos agoniją, ir spėliojame, kiek savaičių Jungtinei Karalystei liko iki žaibiško viruso plitimo, kaip virusą suvaldys Vokietija, Prancūzija, Ispanija, JAV ir kitos valstybės. Kaip Jungtinės Karalystės premjeras pažymėjo, kovojame su nematomu ir nežinomu priešu. Ir pridurčiau kovojame mokydamiesi eigoje. Bandydami ir testuodami įvairias strategijas, tikėdamiesi, jog daugiausiai per tris mėnesius virusas bus pažabotas, arba didžioji dauguma persirgsime ir įgausime imunitetą. Išvadas galėsime padaryti tik ateity.

Kovo 7 d. tarptautiniame aukcionų tinklapyje ebay.de už 189 € buvo parduotas vienas rečiausių Tauragės atvirukų. Tiesą sakant, jis nebuvo žinomas straipsnio autoriui. Iki šiol atvirukas nebuvo išspausdintas nė viename leidinyje apie Tauragę, nebuvo žinoma ši nuotrauka ir interneto platybėse. Labai tikėtina, kad tai brangiausiai istorijoje parduotas atvirlaiškis, vaizduojantis Tauragę. Vilniečio paskelbtame aukcione atvirukas iškeliavo pas nežinomą kolekcionierių. Belieka viltis, kad atvirukas liko Lietuvoje. Gerai bent tai, kad geros kokybės skaitmeninis vaizdas dabar liks muziejaus fonduose, na, o dosnios rėmėjos Marinos Kulčinskajos dėka Tauragės krašto muziejui nupirkti kiti du reti carinės Tauragės atvirukai. 

Praėjusią savaitę Tauragėje viešėjo knygos „Japonijos spalvos ir skoniai“ autorius Aurelijus Zykas. A. Zykas ketverius metus studijavo Japonijoje, šiuo metu dėsto Vytauto Didžiojo universitete (VDU), o laisvu metu jaučiasi atsakingas už Lietuvos ir Japonijos santykių vystymą, prisideda prie įvairių šias šalis suartinančių iniciatyvų vystymo. VDU docentas, Kauno-Japonijos draugystės asociacijos prezidentas, „Azija LT“ įkūrėjas apsilankė ir „Tauragės žinių“ redakcijoje. Papasakojo apie lietuvių ir japonų kultūrinius skirtumus.